Pastaruoju metu Lietuvoje taip stipriai akcentuojame gerovės koncepte žmonių su negalia beveik nėra. O gerovė be lygių teisių ir lygių galimybių užtikrinimo tiesiog negali būti kuriama, tačiau žmones su negalia reikia matyti ne per gailesčio, didesnių pašalpų, o per žmogaus teisių prizmę.

Kaip tarkim Švedijoje jau nuo 1994 metų yra reglamentuota asmeninio asistento paslauga, kuri įgalina žmones su negalia dalyvauti visose bendruomenės veiklose, o kartu taip Švedija įgyvendina savo įsipareigojimą – Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnį, kuris kalba apie savarankišką gyvenimą ir įtrauktį į bendruomenę suteikiant žmonėms su negalia asmeninę pagalbą.

Nuo 2006 m. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija yra tarptautinis žmogaus teisių dokumentas ir nuo 2010 m. tarptautinis Lietuvos įsipareigojimas, kurio tikslas yra skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Lietuva 2010 m. ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją taip pat įsipareigojo ne tik įgyvendinti jau minėtą 19 straipsnį, bet ir visus kitus šio žmogaus teisių dokumento straipsnius, kadangi žmonės su negalia absoliučiai visais lygmenimis turi būti traktuojami lygiai su visais kitais. Deja, realybė Lietuvoje yra priešinga, nes žmonės su negalia visose gyvenimo srityse yra diskriminuojami.

Pilietines teises riboja dėl negalios atimtas teisinis veiksnumas. Tai siejasi su socialinių teisių sritimi, kai negalima nekreipti dėmesio į globos įstaigų pertvarką, kuri įgyvendinama neatsižvelgiant į žmogaus su negalia teises, kai didžiulės lėšos ir institucijų pajėgumai skiriami ne savarankišką gyvenimą skatinančių paslaugų prieinamumui, o infrastruktūrai – mažesnėms, bet vis tik institucijoms kurti. Kuriant mažesnes institucijas (grupinius gyvenimo namus ir pan.) žmonės su negalia neturi galimybės pasirinkti savo gyvenamosios vietos – kur ir su kuo jie norėtų gyventi, kas pabrėžiama Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsnyje. Į kietąsias priemones investuodama didžiules lėšas (24 mln. eurų) Lietuva praras labai gerą galimybę negalią turinčius žmones grąžinti į bendruomenę. O Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija nurodo, kad šį žmogaus teisių dokumentą pasirašiusios šalys pripažįsta visų neįgaliųjų lygias teises gyventi bendruomenėje, lygias galimybes su kitais rinktis ir imasi veiksmingų ir atitinkamų priemonių, kad sudarytų sąlygas neįgaliesiems visapusiškai įgyvendinti šią teisę. Viena iš veiksmingų ir atitinkamų priemonių yra asmeninės pagalbos suteikimas intelekto, psichosocialinę ar kitą negalią turintiems žmonėms. Kadangi šeimos, pastoviai besirūpinančios tokių negalių turinčiais artimaisiais, negali nei dirbti, nei sirgti, nei atostogauti, o tai kartu įtakoja ir šių šeimų skurdą. Taip pat šias negalias turintiems žmonėms reikia padėti ne tik sprendžiant buities rūpesčius, bet ir sudarant galimybę mokytis visą gyvenimą. Kai valstybė nesuteikia reikiamos pagalbos, šie neįgalieji neįgyja būtinų įgūdžių, o tėvams mirus patenka į juos visiškai nuasmeninančias institucijas.

Dėl nesudarytų tinkamų sąlygų žmonės su negalia eliminuojami ir iš darbo rinkos, o taip pažeidžiamos jų ekonominės teisės. Prastą žmonių su negalia užimtumo situaciją atviroje darbo rinkoje lemia socialinių įmonių kaip vienos iš segregacijos formų palaikymas skiriant joms didesnį valstybės finansavimą. Kur gi tuomet lygių galimybių ir lygių teisių užtikrinimas?

Lietuvoje taip pat pastebimas per mažas įtraukiojo ugdymo mastas ir nepakankama esamo kokybė, kadangi vis dar veikia kelios dešimtys specialiųjų mokyklų –  segreguotų mokyklų, kur vaikai su negalia mokosi atskirti nuo savo bendraamžių, nuo mokymosi atviroje ir įvairioje aplinkoje. Tačiau svarbu yra pabrėžti skirtumą tarp specialiosios mokyklos ir įtraukaus ugdymo. Vaikai su negalia, įtraukti į bendrojo ugdymo procesą, sukuria būtinybę, poreikį ir galimybę pereiti prie labai individualizuoto kiekvieno vaiko ugdymo, kai reikia kurti ir diegti naujus mokymosi metodus, keisti ugdymosi aplinką, mokymosi formas. Tai reiškia, kad ne vaikas prisitaiko prie standartų, o metodai ir aplinka prisitaiko prie kiekvieno tiek turinčio, tiek neturinčio negalios vaiko poreikių. Geroji praktika ir tyrimai rodo, kad sėkmingiausiai žmonės su negalia įsitvirtina tose šalyse, kur švietimo sistema nuo ankstyviausių grandžių užtikrina žmonių su negalia įtraukimą į bendras ugdymo įstaigas. Šią pareigą įtvirtina ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija. Tad belieka tikėtis, jog Švietimo įstatymas, kuris kol kas yra diskriminuojantis, leidžiantis mokykloms atsirinkti patinkančius ir nepatinkančius vaikus, pataps užtikrinančiu vaikams su negalia teisę ir tinkamas sąlygas mokytis bendrojo lavinimo mokyklose.

Kultūrines žmonių su negalia teises riboja kultūros, sporto įvykių ir objektų prieinamumas. Prieinamumas – viena labiausiai žmonių su negalia savarankiškumą varžančių problemų. Neprieinama yra ne tik fizinė, bet ir informacinė aplinka – klausos, regos, intelekto negalias turintiems. Tačiau turime pastebėti, kad kas nepritaikyta neįgaliesiems, taip pat nepritaikyta ir platesnei visuomenės daliai: jaunoms šeimoms su vežimėliais, senyvo amžiaus žmonėms, taip pat ir asmenims, kurie laikinai patiria traumas. Todėl reikia nepamiršti veiksmingai naudoti universalaus dizaino principus, kad būtų gera gyventi visiems.

Kiekvienoje teisių srityje tiesiog negalima pamiršti tinkamų sąlygų sudarymo,  o tinkamų sąlygų nesudarymas turi būti traktuojamas kaip diskriminacija.

Parengė: Kristina Dūdonytė